Sėkmės istorijos

Amerikiečių rašytojas Zigas Ziglaras yra pasakęs, kad gyvenime galime gauti viską, ko trokštame, jei tik kitiems padėsime gauti tai, ko jie trokšta. Tad Kalbų mokyklos kolektyvas, padėdamas kalbinukams siekti savo svajonių, džiaugiasi, kai absolventai sugrįžta ir pasidalija savo sėkmėmis.

Pasakojimas apie Tautvydą Mickevičių

Absolventas 2011 m. baigė Kalbų mokyklos 4 metų kalbų mokymo programą ir pasirinko anglų-vokiečių tarptautinės teisės studijas Anglijos Ekseterio universitete. Studijų programą sudarė 120 kreditų, 1 dalykas apėmė 15-20 kreditų. Per savaitę vykdavo nuo 6 iki 12 paskaitų. Kai kurių dalykų paskaitos buvo filmuojamos ir iškart įkeliamos į internetą. Tautvydas parodė užduočių lapus, papasakojo, kas svarbiausia rašant įvairius rašto darbus. Absolventas prisipažino, kad pirmaisiais studijų metais buvo pakankamai sunku suprasti dėstytojų ir studentų, susirinkusių iš skirtingų šalių, kalbą, nors tarptautinį anglų kalbos egzaminą (IELTS) jis buvo išlaikęs 7,5 balo. Tautvydas sakė, kad nereikia pasiduoti panikai ir palaipsniui viskas savaime susistyguoja. Studentų žinios vertinamos taikant procentų sistemą: jei surinkai 0-40 proc., esi visiškas nevykėlis, niekam nepavyksta gauti 80-100 proc…

Tautvydas papasakojo ir apie savo gyvenimą toli nuo namų. Pirmaisiais metais jis gyveno bendrabutyje, vėliau už 70-80 svarų per savaitę nuomojo butą. Dar apie 30 svarų per savaitę išleisdavo maistui ir pramogoms. Daugelis studentų dirba ir tokiu būdu pagerina savo materialinę padėtį. Tautvydas studijas derino su darbu parduotuvėje, užsidirbdavo apie 120 svarų per savaitę.

Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad pildosi absolventų troškimai. Linkime Tautvydui sėkmės, įveikiant magistro studijas Vokietijoje. Tikimės sulaukti jo minčių ir įspūdžių, baigus šias studijas!

Audros Avižiūtės pasakojimas

Kol dar mokiausi mokykloje, pati ne kartą girdėjau, jog mokytis yra labai svarbu ir ypač tai pabrėždavo kalbų mokytojai. Tuomet kasdienis maršrutas būdavo namai – mokykla – Kalbų mokykla – namai, savaitgaliais – draugai ir pramogos. Ta pati aplinka, tie patys tave gerai pažįstantys žmonės, kuriems nereikia pasakoti nei kas tu esi, nei iš kur atvykai, nei kokia tavo šalis ir jos istorija.

Šiuo metu esu Pietų Korėjoje, šalyje, kuri išties pavydėtinai išsivysčiusi (priešingai nei kartais linkę manyti Rytų Europos gyventojai), tačiau net ir čia kartais tenka baksnoti pirštu į žemėlapį, norint parodyti vietiniams, iš kur esu atvykusi. Kasdien auditorijoje ir už jos ribų pasitinka nauji žmonės, naujos kultūros, papročiai, įpročiai ir kalbos. Pasaulis neapsiriboja vien tik gimtuoju miestu ir draugais. Neapsiriboja ir šalimi ar kontinentu – būtent to išmokau atvykusi čia. Ir nieko nėra geriau kaip sugebėti papasakoti, kas esu ir iš kur, kuo gyvena mano tautiečiai ir kokia yra mūsų istorija. Kartais ne taip sklandžiai, kaip norėčiau, bet vis dėlto svetima kalba.

Mokėti anglų kalbą europiečiams jau gana seniai nebėra privilegija – tai labiau būtinybė. Ir bent už dalį komplimentų savo kalbai išties turiu būti dėkinga Kalbų mokyklai (mylimos mokytojos, atsiprašau už patingėjimus ir dar kartą Jums ačiū!). Gyvename tokiame amžiuje, kuriame keliauti ir bendrauti su svetimšaliais mums yra beveik taip pat įprasta, kaip ir bendrauti su lietuviais (ir nustebtumėt pamatę šypseną korėjiečių veiduose, kai sugebi pasisveikinti jų gimtąja kalba!). Ir nors ir kartais apima tinginys ir lietui lyjant mieliau žiūrėtum mėgstamą serialą, nei pėdintum į papildomas pamokas, ankščiau ar vėliau supranti, kad buvo verta.

       

Godos Beinortaitės pasakojimas

Daugelis Kalbų mokyklos mokinių jau ne pirmus metus dalyvauja tarptautiniame VKIF organizuojamame vertimų ir iliustracijų konkurse „Tavo žvilgsnis“. Šį kartą didžiulė sėkmė nusišypsojo ir man, pasirinkusiai ilgesnio teksto vertimą. Padedama mokytojos Gemmos Navickienės išverčiau anglišką tekstą „The Intelligence Of Wild Things“ į lietuvių kalbą ir tapau laureate. Kaip ir kiti vertimų konkurso nugalėtojai, buvau pakviesta 2014 m. lapkričio 29 d. aplankyti Varšuvos Koperniko mokslo centro ir pačios Lenkijos sostinės.

Kelionės maršrutas buvo suplanuotas vienai parai, todėl pajudėjome anksti. Pravažiuodami spalvingus Lenkijos miestelius, plačias lygumas ir miškus, panašius į gimtinės, pamatėme dalelę šalies milžinės grožio. 14 val. Lenkijos laiku atvykome į mokslų centrą Varšuvoje.

Centre praleidome penkias valandas, taigi įspūdžių buvo tikrai nemažai. Susidomėję stebėjome eksperimentinius skaitytuvus, kurie gali įrašyti kiekvieno bandymo duomenis, nuotraukas ir kitą informaciją, o vėliau juos išsiųsti į lankytojo registracijos metu pateiktą elektroninio pašto dėžutę. Žavėjomės dangaus skliautu, naujausiais technikos pasiekimais ir kitais protu sunkiai suvokiamais žmonijos atradimais. Vakare pasivaikščiojome Varšuvos senamiesčiu ir namo iškeliavome tik vidurnaktį. Po autobuse praleistos nakties Lietuvoje buvome sekmadienį, 9 val. ryto.

Įspūdžiai buvo tikrai fantastiški, o patirtis neįkainojama, tad norėčiau paskatinti visus savo draugus ir moksleivius dažniau dalyvauti panašiuose konkursuose, bandyti laimę, nestokoti pastangų ir žinių, nes tik taip jums pavyks patirti mokslo teikiamą malonumą ir žavesį. Reikia tik bandyti!

    

Jurgita Kornijenko „Esu labai dėkinga už suteiktą galimybę įgyvendinti svajonę“

Kėdainių kalbų mokyklą baigiau 1997 m., tačiau su malonumu prisimenu Kalbų mokykloje praleistą laiką bei mokytojus. Tuo metu man atrodė, kad viena iš nuostabiausių mokytojų buvo Virgilija Bobinienė. Puikiai prisimenu ir kitas mokyklos mokytojas – Gražiną Biržietienę, Reginą Brasienę, Izoliną Kriščiūnienę.

Baigusi vidurinę mokyklą studijavau politologiją Klaipėdos universitete. Kai ketvirtame kurse turėjau galimybę pusei metų išvykti studijuoti pagal Erazmus mainų programą į vieną iš Švedijos Universitetų, labai pravertė Kalbų mokykloje įgytos anglų kalbos žinios. Švedijoje visos paskaitos buvo dėstomos tik anglų kalba, todėl Kalbų mokyklos nelankiusiems studentams buvo nelengva.

Baigusi bakalauro studijas Klaipėdos universitete, išvykau į Švediją studijuoti politologijos ir tarptautinių ryšių magistrantūrą. Studijos universitetuose vyko anglų kalba, bet dėl kalbos sunkumų niekada neturėjau.

Šiuo metu gyvenu Kanadoje, esu politikos mokslų magistrantė. Nuolat bendraudama su žmonėmis ir studijuodama prisimenu Kalbų mokyklą ir džiaugiuosi, kad tai buvo puikus mano gyvenimo karjeros startas.

Kėdainių kalbų mokykloje padėtas pamatas atvėrė puikias galimybes ir už tai esu labai dėkinga.
   

Vienai Kalbų mokyklos mokinei šį rudenį už žinias dovanota kelionė paliko puikius įspūdžius!

Galimybę devintoje klasėje aplankyti užsienio šalį gali suteikti tėvai arba žinios. Kalbų mokyklos mokinei Mortai Liutkutei šį rudenį būtent už žinias dovanota kelionė paliko puikius įspūdžius. Mergaitė aplankė dvi šalis: Čekiją ir Slovakiją, lankėsi Brno mieste bei pirmą kartą kopė į kalnus.

Pažintinė keturių dienų kelionė su puikiai išmanančiais anglų kalbą bendraamžiais po kelias šalis ir miestus – puiki motyvacija šių dienų paaugliui. Daugiau kaip 5 km kelionė pėsčiomis Tatrų kalnais 2 km aukštyje virš jūros lygio kartu su puikiai anglų kalbą valdančiais bendraminčiais – tikrai smagus patyrimas pradedant mokslo metus. Tai ne pirma mergaitės kelionė, tačiau viena iš tų, kurios dovanoja daug džiaugsmo ir įrašo dar vieną ateities svajonę, atveria akis naujiems potyriams, paskatina išbandymams, įkvepia. Platus akiratis padeda mokiniams susikurti ir ateities tikslus bei siekius.

 Skatina mokytis autentiškos kalbos

Anglų kalbos mokytoja Izolina Kriščiūnienė sako, kad būtent toks kalbos pritaikymas, praktiškai būnant svečioje šalyje (keliaujant, kalbant parduotuvėje, užsisakant maistą, perkant lauktuves, skaitant užrašus), yra geriausia motyvacija mokiniams suprasti šnekamąją, autentišką kalbą ir įvaldyti komunikaciją tarpkultūrinėje erdvėje. Todėl Kalbų mokykloje ne tik dėstomi anglų kalbos dalykai, bet mokiniai visapusiškai skatinami dalyvauti įvairiuose konkursuose, projektuose, rungtyse.

Atstovavo vienintelei tokiai mokyklai Lietuvoje

Keturiasdešimt moksleivių iš Lietuvos 2017 m. rugsėjį buvo pakviesti į edukacinę kelionę. Visi jie dalyvavo vertimų ir iliustracijų projekto „Tavo žvilgsnis“ konkurse. Iš Kėdainių Morta Liutkutė keliavo viena. Mergaitė sako, kad jai buvo didelė garbė atstovauti vienintelei tokio tipo mokyklai Lietuvoje. „Kalbų mokykloje mes jaučiamės kaip kokie studentai. Anglų kalbos mokomės pakankamai giliai ir daug – net po keturias pamokas kasdien, todėl labai greitai ir drąsiai apsisprendžiau dalyvauti tame konkurse“, – pasakoja Morta Liutkutė. Tačiau tik pradėjusi versti pasirinktus tekstus mokinė įvertino, koks sunkus vertėjo darbas.

Teko praleisti ne vieną vakarą

„Iš visų vertimo konkursui atsiųstų tekstų atsirinkau du. Nepasakyčiau, kad tekstai buvo lengvi. Abu parašyti XIX amžiaus moterų rašytojų. Vienas – E. Nesbit „Doing Nothing“, antras – J. Spyri „At Home with Grandfather“. Rašytoja J. Spyri – šveicarė, rašė vokiškai. Jos kūrinys jau buvo vertimas iš vokiečių į anglų kalbą, o E. Nesbit – amerikiečių rašytoja, todėl jos tekstas buvo originalus, bet parašytas savotiška kalba, kuri skiriasi nuo britiškosios anglų“. Mergaitė neslepia, kad į pagalbą atėjo ir jos anglų kalbos mokytoja Izolina Kriščiūnienė. Sunkiausia moksleivei buvo surasti maisto pavadinimų atitikmenis, patikslinti naujus posakius. „Mokytoja visada konsultuodavo, jei klausdavau, kaip geriau išreikšti mintį, parinkti žodį, nes lietuviškai tą pačią mintį reiškiame visai kitaip,  – pasakoja Morta Liutkutė. – Tačiau nepiktnaudžiavau, todėl teko praleisti ne vieną vakarą dirbant su žodynais.“

Pati ir iliustravo

„Iš viso su tekstu dirbau kokias geras šešias valandas. Apysaką „Doing Nothing“ dar ir iliustravau. Tai pasakojimas apie berniuką, kuriam į ausį kartais kalbėdavo garstyčios grūdo dydžio tingus, bet labai stiprus elfas. Berniukas norėjo nieko neveikti. Jam tai reiškė neruošti pamokų. Obuolių nykštukas jį privertė visiškai nieko neveikti ir suprasti, kad tai nėra smagu. Tą mistinę galingą būtybę – „obuoliažmogiuką“ – pirmiausia, skaitydama tekstą, susikūriau savo vaizduotėje, o paskui ir nupiešiau,“ – dalinasi mintimis Morta Liutkutė.

Vertimų ir iliustracijų konkursus jau penkioliktus metus rengia ir mokinių akiratį edukacinėmis programomis plečia Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas. Konkursuose gali dalyvauti visi mokiniai, norintys išmėginti savo žinias ir gebėjimus bei laimėti prizus.

Kalbų mokyklos mokiniai ne pirmą kartą dalyvauja vertimo konkurse. 2014 metais į Varšuvos Koperniko mokslo centrą vyko Kalbų mokyklos mokinė Goda Beinortaitė, parengusi didelės apimties vertimą.

Kėdainių kalbų mokykla skaičiuoja jau 27-tus metus. Formalųjį švietimą papildančią kalbų mokymo programą jau baigė 1055 Kėdainių rajono mokiniai. Šiuo metu Kalbų mokykloje mokosi 445 mokiniai nuo 5 iki 19 metų. Kalbų kursus vakarais lanko 96 suaugusieji.

Kėdainių kalbų mokykla – pirmoji ir vienintelė savivaldybės finansuojama papildomo ugdymo mokykla Lietuvoje.

   

Marijos Liutkutės pasakojimas

Esu Vokietijos Max Planck biofizikinės chemijos instituto mokslininkė ir doktorantūros studentė. Mano darbas yra suprasti, kaip ląstelėse gimsta baltymai ir kaip jie atranda savo natūralias formas. Mokslo kalba yra anglų kalba, ir viso pasaulio mokslininkų ir tyrinėtojų bendruomenė tarpusavyje kalbasi anglų kalba per straipsnius mokslo žurnaluose ir žodines prezentacijas tarptautinėse konferencijose.

Kėdainių kalbų mokykloje aš įgijau tokius puikius anglų kalbos pagrindus, kad dabar galiu laisvai, aiškiai, suprantamai ir tiksliai dėstyti mintis apie savo tyrimus ir diskutuoti su kitais mokslininkais apie jų atradimus.

Škotijos Edinburgo universitete studijavau bakalauro studijų programą apie molekulinę genetiką, ir čia man daugybę kartų pravertė Kalbų mokykloje įgytos žinios apie kultūrą ir gyvenimą Didžiojoje Britanijoje. Aš puikiai žinojau apie regbio svarbą škotams, kad britai beveik visas problemas sprendžia ir šventes švenčia su arbatos puodeliu, taip pat kaip smagu sekmadienį palepinti save su „Fish and Chips“.

Ačiū mokytojai Virgilijai Bobinienei, kuri labai kruopščiai ruošė mūsų laidą IELTS egzaminui. Jį išlaikius man pavyko įstoti į pasaulio geriausių universitetų dešimtuke esantį Edinburgo universitetą. Kai baigusi persikėliau tęsti studijų į Vokietiją, prisiminiau ir vokiečių kalbos pagrindus, kuriuos taip pat įgijau Kalbų mokykloje mokytojos Aldonos Zapolskienės pamokose. Geriausius prisiminimus nešiojusi apie Kalbų mokyklos draugišką, drąsinančią ir ugdančią atmosferą. Šioje mokykloje buvo labai gera būti, mokytis ir patirti išmokimo džiaugsmą. Kartais pagalvoju, kad gal truputį per daug linksminomės ir per mažai dėmesio skyrėme vadovėliams, bet džiaugiuosi ir esu labai dėkinga turėjusi galimybę taip prasmingai ir produktyviai praleisti laiką Kėdainių kalbų mokykloje.

Dideli linkėjimai visoms mokytojoms!

Arnio Aleinikovo pasakojimas

„Kai manęs kas nors paklausia, kokia yra mano sėkmės istorija, visada pasimetu. Tada pradedu galvoti, kas yra sėkmė. Ir ar aš jau sėkmingas? Ir kodėl žmonės mane taip mato? Nemanau, kad yra viena sėkmės istorija, kuri iš principo galėtų tikti visiems… Ar viena formulė, kurią panaudojęs staiga tapsi sėkmingas. Išvis kartais savęs klausiu – kiek tame yra sėkmės, o kiek yra juodo darbo…

Aš jau paauglystėje supratau, kad man reikia scenos. Ir panašu, kad tikslingai to link ėjau. Nieko nesupratau. Nieko nemokėjau (ir vis dar nieko nemoku). Gal tik truputį daugiau suprantu. Viskas atrodė taip tolima, bet kažkodėl visada slapčia tikėjau, kad pasiekiama. Ir tikrai – ir pasiekiama, ir įmanoma.

Greičiausiai, reikia užsispyrimo, meilės, tikėjimo tuo, ką darai, ir drąsos. Drąsos plačiąja prasme – nebijoti likti nesuprastam, nebijoti netekti ,,draugų“ (specialiai parašiau kabutėse, nes tie tikrieji draugai, kurie nenori nutraukti bendro ryšio, visada išliks ir supras), nebijoti keistis, nebijoti kritikos, nebijoti kaimynės Stasės (vardas pasirinktas atsitiktinai) komentarų: ,,na, jau šitas… tai visai“, nebijoti nuolat tobulėti, nebijoti pripažinti sau, kai to reikia, kad padarei absoliučią nesąmonę. Ir eiti pirmyn.

Niekada nepamiršiu, kaip vienas mokytojas dar gimnazijoje visai tarp kitko užsiminė, kad žmogus savo tikslą sau turi ,,įsiskiepyti“, t. y. bent kartą per dieną apie tai pagalvoti. Tada aš labai skeptiškai į tai žiūrėjau. Bet kai pabandžiau – supratau, kad tai veikia. Čia tarsi į savo kompiuterį/telefoną/planšetę įsirašytum naują programą. Ilgesniam arba trumpesniam laikui.

P. S. Kadangi žinau, jog šis mano tekstas bus publikuojamas Kėdainių kalbų mokyklos puslapyje, noriu padėkoti visiems mokytojams, su kuriais man teko susitikti, visiems Jums, kurie mane kentėt, palaikėt, su kuriais kartu juokėmės ir gėrėm arbatą. Ačiū. Tikrai nepamiršau Jūsų.

P. P. S. Palinkėjimas mokiniams – mokykitės kalbų. Rimtai. Aš į tai žiūrėjau gana atmestinai. Dabar šiek tiek to gailiuosi. Pasaulis tampa vis labiau kosmopolitiškas – nebelieka sienų, todėl beveik neabejoju, kad ateitis priklauso laisvai kalbantiems keliomis kalbomis“.

Skip to content