Kalbų mokykloje, kurioje susipina skirtingos kalbos ir kultūros, vienas patiekalas pastaruoju metu įgavo ypatingą reikšmę. Tai – kišas (pranc. La quiche) – nesaldus pyragas, kilęs iš Prancūzijos Lotaringijos regiono, kuris čia tapo ne tik kulinariniu, bet ir bendrystės simboliu. Apie jį entuziastingai pasakoja prancūzų kalbos mokytoja Laimutė Rumbienė – tikra šio patiekalo ambasadorė.

Istorija iš gilios Europos

„Kišas yra tradicinis, senovinis Lotaringijos patiekalas“, – pradeda pasakojimą mokytoja L. Rumbienė. – „Legendos nėra, bet istorija gili.“ Senovėje, kai miesteliuose dar nebuvo privačių virtuvių su orkaitėmis, moterys savo namuose paruošdavo tešlą ir kiaušinių plakinį su grietine, o kepti eidavo į bendruomenines krosnis – fours communaux. Kišas būdavo plonas, traškus, labai paprastas: be sūrio, be daržovių, net be lašinukų. Tik XIX a. atsirado kišo variantas su rūkytais lašinukais – taip gimė mums dabar pažįstamas Quiche Lorraine.

Šiandien kišo įvairovė yra milžiniška. Jis pasikeitė, tapo sotesnis, storesnis, o kietasis sūris ir įvairūs įdarai – nuo špinatų iki lašišos – tapo įprastu reiškiniu. „Kišas evoliucionavo, bet ir šiais laikais yra begalė receptų visomis kalbomis“, – sako L. Rumbienė. Tačiau, kaip pati priduria su šypsena, Prancūzijoje vis dar veikia net Nacionalinė autentiško Quiche Lorraine gynimo ir propagavimo sąjunga (Syndicat National de Défense et de Promotion de l’Authentique Quiche Lorraine), kuri griežtai pasisako prieš visus naujoviškus priedus: „Jie kategoriškai pasisako prieš visokias lašišas, tunus. Tai esą neturi nieko bendra su tikru kišu.“

Kišas mokykloje – ne tik skanus, bet ir jungiantis

Kalbų mokykloje kišas tapo daug daugiau nei tiesiog pyragas. Jis tampa draugystės patiekalu. ,,Pasaulio kultūrų virtuvėje“ jis kepamas ne tik mokantis kalbos su mokiniais ir suaugusiaisiais, bet ir per susitikimus su svečiais, užsienio delegacijomis, Frankofonijos renginių metu. „Visi būna labai patenkinti – kišas visada sukelia gerų emocijų.“ Net Latvijos mokytojos neslėpė susižavėjimo, prisimena L. Rumbienė: „Sakė, kad labai labai skanu, nes nebuvo ragavusios nieko panašaus.“

Mokiniams taip pat patinka – net kartoja po kelis gabaliukus. Nors vaikai šiandien išrankūs, ir „vienas nemėgsta pomidorų, kitas – špinatų“, tačiau kišo universalumas leidžia pritaikyti receptą pagal skonį: „Jeigu kas nemėgsta pomidorų – darom su kumpiu“, – sako Laima. Suaugusieji, dalyvaujantys edukacinėse veiklose, įvertina kišą kaip puikų pusryčių ar pagrindinį patiekalą, ypač valgydami su šviežiomis salotomis.

Kišo filosofija: kūryba, patirtis ir geras sūris

Prancūzų kalbos mokytoja prisipažįsta, kad nesilaiko tradicinio recepto. „Aš jį esu kepusi daug kartų, ir kiekvieną kartą jis gaunasi šiek tiek kitoks.“ Vienas jos mėgstamiausių variantų – su mažais pomidoriukais ir špinatais. Tačiau sėkmės paslaptis slypi ne tik recepte: „Daug komponentų susideda – kokį mes sūrį dedame, kokią tešlą, kokia orkaitė.“

Sūrį pedagogė dažnai renkasi dviejų rūšių – gabaliuką kietesnio, dalį minkštesnio. O tešla, kaip ji sako, turi būti kapota, sviestinga, bet jeigu reikia – puikiai tinka ir pirkta bemielė. Skonį kišui taip pat suteikia naudojama grietinėlė: „Aš renkuosi ne pieną, o grietinėlę ir dar šiek tiek dedu grietinės.“

Svarbiausia – praktika. Nors L. Rumbienė sako, kad „kišą pagaminti lengva“, ne viskas taip paprasta. Tam reikia patirties, ir ne viena gudrybė atsiskleidžia tik per laiką: kaip paruošti pagrindą, o , svarbiausia, kai teisingai išsikepti kišui pagrindą, kokius įdarus derinti, kiek laiko kepti. Visų šių subtilybių galima išmokti prancūzų kalbos pamokose arba edukacijose, kuriose Laimutė ne tik moko kalbos, bet ir veda pamokas, kur mokiniai patys kepa kišą.

Asmeninė patirtis – nuo Prancūzijos iki Kauno

Pirmą kartą L. Rumbienė kišo paragavo Prancūzijoje. „Jis man patiko. Ten jis parduodamas šiltas ar atvėsęs – kaip pica dėžutėse.“ Dabar skanaus kišo paragauti galima ir Kaune.  O pati mokytoja kišą pradėjo kepti dar dirbdama Kėdainių Jonušo Radvilos kolegijoje, Frankofonijos dienų proga. Tada dar niekas Lietuvoje nežinojo, kas tas kišas.

Šiandien gi kišas – neatsiejama mokyklos kultūros dalis. Jis suburia žmones, atskleidžia kūrybines galimybes ir leidžia geriau pažinti prancūzų virtuvę – viena skaniausių pasaulyje. Tai valgis, kurį kepdami mokomės ne tik kalbos, bet ir draugystės, bendradarbiavimo, atvirumo kitoms kultūroms.

„Kišas yra tuo geras, kad gali būti valgomas ir šiltas, ir šaltas.“

Šiuo sakiniu mokytoja tarsi apibendrina visą šio patiekalo esmę. Jis universalus, sotus, bet švelnus. Tinka pusryčiams, pietums, užkandžiams. Jo gabalėlis – kaip atviras kvietimas sėsti prie bendro stalo, dalintis skoniu, istorija ir šypsenomis.

Kaip iškepti kišą:

1. Tešla:
   • 200 g miltų, 110 g sviesto, žiupsnelis druskos, ~50 ml ledinio vandens.
   • Sutrinti miltus su sviestu iki trupinių, po truputį pilti vandenį ir suminkyti tešlą.
   • Suformuoti kamuolį, įvynioti ir 30 min. palaikyti šaldytuve.
2. Pagrindo kepimas:
   • Iškočioti tešlą, įkloti į formą su krašteliais, lengvai subadyti šakute.
   • Kepti 180 °C iki 30 min.
3. Plakinys:
   • Išplakti 5–6 kiaušinius su 300 ml pieno/grietinėlės, pagardinti prieskoniais.
   • Priedai, kuriuos naudosite, turi būti termiškai apdoroti ir ne per šlapi.
4. Kepimas:
   • Į pagrindą sudėti pasirinktus priedus ir užpilti plakiniu.
   • Kepti 180 °C 45–50 min., kol plakinys sutvirtės.