Šiandien Kėdainių kalbų mokyklos Pasaulio kultūrų virtuvėje vėl buvo karšta. Daugiau nei dvidešimt kėdainiečių užsirišo prijuostes ir per vieną vakarą nukeliavo nuo dzūkų kaimo trobos iki Radvilų dvaro puotos. Jie kapojo silkę žydiškam foršmakui, tepė meškašūdį pagal Marcinkonių gyventojos receptą, troškino mėsą pagal XVII amžiaus didikų skonį ir sluoksniavo škotišką desertą. Taip vyko edukacinės kulinarijos dirbtuvės, kuriose Kėdainių krašto istorija tapo ne tik perskaitoma, bet ir paragaujama.
Dirbtuvės prasidėjo ne nuo puodų, o nuo klausimų. Viktorinoje „Kultūros kiemas: nuo plytelės sienoje iki skonio lėkštėje“ dalyviai keliavo į XVII amžiaus dvarą ir sužinojo ne vieną netikėtą dalyką. Pavyzdžiui, Radvilų laikais dubuo citrinų ant stalo reiškė maždaug tą patį, ką šiandien butelis brangaus vyno. Pipirai buvo ne tik prieskonis, bet ir turto bei statuso ženklas. Puotoje nevalia buvo paliesti maisto, kol nepradėjo valgyti šeimininkas. Silkė Lietuvos virtuvę pasiekė gerokai anksčiau už bulvę – per Hanzos pirklius jau viduramžiais. Dar daugiau šypsenų sukėlė klausimai iš šių dienų: kuris maistas pasaulyje vagiamas dažniausiai ir kuri tauta išgeria daugiausia kavos. O kai kilo klausimas, kuris ingredientas dažniausiai supriešina foršmako gamintojus, buvo aišku, kad virtuvėje laukia karštos diskusijos.
Tada visi ėmėsi darbo, vadovaujami edukacijų vadovių Aidos ir Jūratės. Darbo užteko visiems: vyrai ir moterys, jaunesni ir vyresni sukosi tarp puodų, o kai kurie liko padėti susitvarkyti ir pasibaigus vakarui.
Vakarienę pradėjo dzūkiška užtepėlė meškašūdis – receptas, perimtas iš Marcinkonių kaimo gyventojos. Tai paprastas, vos kelių ingredientų patiekalas, atspindintis taupų ir pagarbų senąjį kaimo santykį su maistu. Jo mažas kąsnelis buvo puiki pradžia: lengvas, malonus ir netikėtai lengvas.
Užkandžiui ruošėme tradicinį žydišką foršmaką. Į mūsų kraštą atvykę su juo susipažįsta ir Krakių edukacijose, tačiau, kaip paaiškėjo ir viktorinoje, kiekviena šeimininkė turi savo paslapčių. Šįkart gaminome kapotinį foršmaką iš itin riebios silkės, kurią reikėjo kruopščiai išdarinėti ir susmulkinti iki mažyčių gabalėlių. O dėl obuolio, žinoma, buvo ir nuomonių.
Visą puotą vainikavo pagrindinis patiekalas – Radvilų troškinys, kurį yra pristatęs gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas. Nors meistiečiai jį taip pat ragavo jau ne kartą, visus nustebino unikalūs ingredientai, paverčiantys šį mėsos ir daržovių troškinį sodriu, stipriu ir gilaus skonio patiekalu. Tai buvo tikras skonio pasakojimas apie dvarą, kurio stalas buvo savotiška tuo metu labai šiuolaikiškas.
Vakarienę užbaigė škotiškas desertas kranachanas – taurėse sluoksniuojamas desertas su avižomis ir uogomis. Paprastas, bet primenantis, kad XVII amžiaus Kėdainiuose gyvenę škotų pirkliai paliko pėdsaką ne tik mieste, bet ir įsirašė jo skoniuose.
Visi išsiskirstė sotūs ir praturtėję naujomis žiniomis. Bet svarbiausia buvo ne tai. Dalyviai nuoširdžiai dėkojo už bendrystę, kurią sukuria ši aplinka. Už galimybę susitikti, pasikalbėti su buvusiais bendradarbiais, kolegomis, kaimynais ir pažįstamais. Skirstytis niekas neskubėjo.
Kulinarinės dirbtuvės yra šių metų Kėdainių kalbų mokyklos neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi projekto dalis. Kasmet ieškome būdų, kaip suaugusiųjų mokymąsi išplėsti už įprastos pamokos ribų, ir šiemet kviečiame kėdainiečius pažinti savo krašto kultūros istoriją per keramiką ir kulinariją. Kitą kartą ateikite ir jūs. Prie mūsų stalo dar tikrai yra vietos, o Kėdainių krašto istorija turi dar ne vieną receptą, kurio nerasite knygose.